Kodėl šeimose vis dar vadiname nepagarbą „norma“?

Šeima – tai vieta, kurioje turėtume jaustis saugiausiai. Ir vis dėlto, būtent čia dažnai girdime daugiausia pašaipų, ironijos ir kritikos. Ne kartą esu girdėjusi sakant: „Čia visi savi – galiu pasakyti kaip yra.“

Bet ar tikrai „be filtrų“ reiškia artumą? Ar meilė turi būti tokia, kad skaudėtų

Šeima – pirmoji mokykla

Šeima yra mūsų pirmoji mokykla. Čia mes mokomės, ką reiškia artumas, kaip ginamos ribos, kaip išsakoma nuomonė. Tai tarsi laboratorija, kurioje atliekami bandymai, formuojantys mūsų santykių modelius ateičiai.

Tik problema ta, kad šioje „laboratorijoje“ dažnai nėra sąmoningo vadovo. Retas kuris sustoja ir klausia: „Ar tikrai toks bendravimo būdas iš tiesų sveikas?“ Todėl iš kartos į kartą perduodame tai, ką patys matėme ir patyrėme. Jei vaikystėje artumas buvo rodomas kritika, sarkazmu ar menkinimu, dažnai nesąmoningai tą patį atkartojame su savo vaikais, partneriais ar broliais bei seserimis.

Įprastinė prievartos dinamika

Psichologijoje yra vartojamas terminas – „įprastinė prievartos dinamika“. Tai nereiškia fizinio smurto, bet nusako santykių foną, kai ribų nepaisymas, menkinimas ir pašaipos tampa kasdienybe. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip „nekalti juokeliai“ ar „šeimos bendravimo stilius“, bet iš tiesų tokia atmosfera palieka gilias žymes žmogaus psichikoje.

Šeima yra gyvas emocinis vienetas. Jei joje normalizuotas menkinimas ar ironija, tai tampa ne vienkartiniu įvykiu, o nuolatiniu fonu. Vaikai tokioje aplinkoje ne tik patiria šį bendravimą, bet ir išmoksta: „taip bendraujama, taip rodoma meilė“.

Ši dinamika formuoja nerašytą nuostatą: „su artimaisiais galima daugiau“.

• Galima vėluoti be įspėjimo.

• Galima nutraukti kitą vidury sakinio.

• Galima „pajuokauti“, nors juokai žeidžia: „Tai ko tu čia įsižeidei, juk pajuokavau.“

• Galima nepaisyti kito planų, nes „šeima privalo suprasti“.

Ir štai čia slypi klaida – meilė imama painioti su teise ignoruoti ribas. Artumas suprantamas ne kaip saugumas, o kaip leidimas elgtis su artimaisiais taip, kaip niekada nedrįstume su svetimais.

Įdomu tai, kad kiekvienas vaikas tokioje šeimoje dažnai užima savitą vaidmenį. Vienas tampa „kritiku“, nes iš jo tikimasi daugiausia atsakomybės. Kitas – „taikytoju“, kuris stengiasi išlaikyti ramybę ir nepastebimai prisitaiko. Jauniausias neretai tampa „juokdariu“, kuris dėmesį gauna per pašaipas ar provokacijas. Šie vaidmenys padeda išgyventi, bet kartu palaiko nepagarbos normalizavimą.

Ir vėliau, jau suaugę, mes šiuos vaidmenis nešamės į darbą, santykius, draugystes: vienas tampa griežtu vadovu, kitas – nuolatiniu taikytoju, trečias – sarkastišku juokdariu, slepiančiu savo nesaugumą.

Visa ši dinamika dažnai pridengiama „gerais ketinimais“:

• „Kas dar tau pasakys, jei ne aš?“

• „Tai ko čia kabinėjiesi, nieko tokio nepasakiau.“

• „Aš gi tavo mama/tėvas/brolis, turiu teisę pasakyti.“

Tačiau už šių frazių slypi realus poveikis: santykiai pamažu tampa įtampos, nesaugumo ir menkavertiškumo šaltiniu.

Vidinis kritikas – šeimos paveldas

Ši dinamika dažnai nesustoja prie šeimos durų – ji persikelia į žmogaus vidų.

Jeigu vaikystėje dažnai girdėjome kritiką, suaugę patys sau tampame griežčiausiais teisėjais. Jei buvome pašiepiami – pradedame patys save menkinti. Net išėję iš šeimos aplinkos, mes neatsikratome „vidinio šeimos balso“. Taip gimsta vidinis kritikas.

Šis balsas nėra tik nepatogi savybė – jis gali tapti rimtu psichologinės sveikatos rizikos veiksniu. Tyrimai rodo, kad stiprus vidinis kritikas susijęs su nerimu, depresija, perfekcionizmu ir chronišku kaltės jausmu. Kitaip tariant, tai ne tik „griežtas balsas galvoje“, o gilus paveldas, galintis stabdyti mūsų gyvenimą.

Ir čia paradoksas: šeima turėjo būti vieta, kur mes užauginame savo vidinę atramą. Bet per nepagarbą ji neretai sukuria vidinį oponentą – balsą, kuris ne palaiko, o nuolat menkina.

Kodėl vis dar vadiname tai „norma“?

Žmonės linkę pateisinti savo šeimos bendravimo modelius – net jei jie skaudina. Kodėl taip nutinka?

• Lengviau prisitaikyti, nei keisti. Vaikui priklausyti šeimai – gyvybiškai būtina. Todėl jis taikosi net prie nesaugios atmosferos, nes ryšys jam svarbesnis už saugumą.

• Atsakomybės vengimas. Pripažinti problemą reiškia prisiimti atsakomybę už pokytį. Dažnai lengviau ją pateisinti: „Mes taip juokaujam“ – nei pasakyti „man taip nebetinka“.

• „Visi taip daro“. Mes linkę prisitaikyti prie grupės normų, net jei jos žalingos. Šeimoje ši jėga dar stipresnė, nes bijome atstūmimo.

Štai kodėl nepagarbos grandinė tampa įteisinta. Mes ją vadiname meile, rūpesčiu ar artumu, bet iš tikrųjų tai – gynybinis mechanizmas, maskuojantis skaudžią tiesą: kad artimiausioje erdvėje dažnai jaučiamės ne saugūs, o pažeidžiami.

Meilė be pagarbos – kontrolė

Labai dažnai šeimose girdžiu sakant: „Kas dar tau pasakys, jei ne aš?“ arba „Tai ko tu čia įsižeidei, juk pajuokavau.“

Bet pagarba nėra priedas prie meilės. Ji yra pats jos stuburas. Be pagarbos nėra saugumo, o be saugumo nėra tikro artumo.

Meilė be pagarbos tampa kontrole. Ji ima reikšti sąlygas:

• „Jei myli, turi pakęsti mane tokį, koks esu.“

• „Jei myli, darysi taip, kaip aš sakau.“

Tai nėra meilė – tai manipuliacija. „Kritika iš meilės“ ar „juokai iš rūpesčio“ ilgainiui palieka gilias žaizdas: nuolatinį nepakankamumo jausmą, stiprų vidinį kritiką ir sunkumus kuriant saugius, pagarbius santykius.

Kaip tai atrodo kasdienybėje?

• „Nesirenk taip, kaip klounas atrodai.“ Vaikas išgirsta ne rūpestį, o žinią, kad jis netinkamas toks, koks yra.

• „Žmonės juoksis, jei taip išeisi.“ Tai formuoja įsitikinimą, kad tik prisitaikęs būsi priimtas.

• „Nieko tokio nepasakiau, ko čia kabinėjiesi.“ Tokia frazė paneigia kito jausmus ir paverčia problemą jo jautrumu.

Pokyčiai šeimoje

Pokyčiai šeimoje retai prasideda nuo visų iš karto. Jie dažniausiai prasideda nuo vieno žmogaus, kuris sustoja ir pasako: „man taip nebepatinka“.

Tai reikalauja drąsos, nes prieštarauti „šeimos normai“ dažnai reiškia rizikuoti būti nesuprastam. Tačiau būtent šis momentas tampa pirmu žingsniu į brandą.

Pirmi žingsniai nebūtinai turi būti dideli. Kartais užtenka labai paprastų dalykų:

• Įvardinti jausmą. „Man skauda, kai tu su manimi taip kalbi.“

• Įvesti ribas. „Negaliu šiuo metu padėti – susitarkime iš anksto.“

• Sąmoningas tonas. Net jei kyla pyktis, rinktis žodžius, kurie ne griauna, o kuria.

• Refleksija. Pastebėti, kada pats kartoji tą patį modelį, kurį kritikuoji kituose.

Kartais užtenka vieno balso, kuris pasako „stop“. Ir tas balsas tampa pokyčio pradžia. Net jei iš pradžių sulaukiama pasipriešinimo, ilgainiui atmosfera ima keistis.

Šeima yra pirmoji mūsų mokykla. Čia turime išmokti svarbiausią pamoką – kad pagarba nėra tik mandagumas. Ji yra saugumo, pasitikėjimo ir tikro artumo pagrindas.

Ir klausimas lieka atviras: ką jūs perduodate savo šeimai – nepagarbos „normą“, ar pagarbos ir augimo kultūrą?